K. Kupšys: kovojame su devyngalviu slibinu, o matome tik vienus nasrus

Ką daryti, kad tėvai nebeskandintų savo vaikų šuliniuose, kad nebegirdėtume tokių istorijų, kai net visko matę pareigūnai pašiurpo, kaimo sodyboje radę negyvą asocialios motinos naujagimį nupjauta koja. Politikai, lyg broliai Liūtaširdžiai, drąsiai kyla į mūšį su alkoholizmu, renka parašus ir sumaniai režisuoja priešrinkiminį spektaklį, tik vargu ar apsižiūri, kad besirengiamas nudobti slibinas turi ne vieną galvą.

Antroji galva – „taškai“

Pažvelkime atidžiau. Štai – Lietuvos šešėlio žemėlapis rodo, kad Lietuvoje veikia daugiau kaip 2000 nelegalių prekybos vietų, kuriose pardavinėjamos kontrabandinės cigaretės, baltarusiški ar rusiški degalai bei rūsyje ar miškelyje išvirtas samagonas.

Ar tai nėra alkoholinių gėrimų prieinamumas? Ir ką, leiskite paklausti, ketinama daryti, kad šių „taškų“ skaičius mažėtų? Nes labai tikėtina, kad šių prekybos vietų veikla jau labai greitai suaktyvės rytais, kai pagirioms parduotuvėse alaus nebebus galima nusipirksi. Juk kai kuriems „taškų“ klientams tuomet būna taip bloga, kad net iš balos gertų, jei tik nuo to palengvėtų...

Akivaizdu, kad nelegalūs „taškai“ yra ne ką mažesnė antroji slibino galva, kurios nukirtimui taip pat turėtume parengti planą. Arba bent įtraukti atskirą punktą į Vyriausybės rengiamą didžiąją kovos su alkoholio vartojimu programą.

Devinti Europoje pagal nelegalų vartojimą

Garsiausiai šaukiantys karvedžiai mėgsta kartoti, kad nelegali prekyba Lietuvoje tėra tik tušti plepalai, kad ji nedaro jokio poveikio. Bet ar tikrai?

Kiekvienas Lietuvos gyventojas, vyresnis nei 15 metų, kasmet išgeria po 2,5 litro šimtaprocentinio nelegalus alkoholio. Tai palyginti didelė dalis. Štai mūsų lėtieji kaimynai estai nelegalaus alkoholio suvartoja net tris kartus mažiau – tik 0,8 litro per metus asmeniui virš 15 metų, lenkai – 1,6 litro, latviai – 1,8 litro.

Pagal suvartojamo nelegalaus alkoholio mastą esame devinti Europoje. Mus lenkia tik tokios šalys kaip Moldova (10,5 l), Ukraina (5,0 l), Rumunija (4,0 l), Rusija (3,6 l), Baltarusija (3,2 l), Juodkalnija (3,9 l), Serbija (2,9 l) ir Makedonija (2,8 l).
Visas civilizuotas pasaulis neviršija 1 nelegalaus alkoholio litro ribos asmeniui virš 15 metų. Manau, toks turėtų būti ir mūsų tikslas.

Kovoti su šešėliu – ne taip paprasta

Labai gaila, bet iki šiol nemačiau nė vieno garbaus mūsų karvedžio, kuris būtų iškėlęs kovos su nelegalia prekyba vėliavą. Įdomu, kodėl šis kilnus siekis neatrodo toks patrauklus?

Nors galėtų – nukirsdami šią klastingą slibino galvą ne tik sumažiname alkoholio prieinamumą (be darbo valandų, be reklamos, be akcijų ir žaidimų ir, akivaizdu, be mokesčių). Ir visi ruošiami nauji įstatymų pakeitimai jiems bus nė motais – „taškai“ veikė, veikia ir veiks tuo metu, kada bus klientų, o pardavėjas turės prekių.

Uždarydami „taškus“ apsaugotume nelaimėlius nuo apsinuodijimų ir sveikatos žalojimo – samagonas retai kada verdamas steriliomis sąlygomis. Greičiau tai dvėselėnos, skalbimo miltelių ir vandens iš upelio mišinys arba dar blogiau – distiliatas iš techninio spirito ar kitokio nuodo.

Ir šie nuodai be jokio asmens dokumentų tikrinimo yra prieinami vaikams, kurie labai greitai – būdami vos dvylikos – patenka į ligonines ir yra gydomi nuo kepenų cirozės. Ir taip yra tik todėl, kad šių vaikų neapsaugojome, kad leidome jiems nuodytis visai šalia mūsų.

Kaip nudobti slibiną, o ne nukirsti galvą

Lietuvos šešėlio žemėlapis veikia jau beveik trejus metus. Per tą laiką iš gyventojų gavome daugiau nei 7 tūkst. pranešimų, o su policijos pagalba uždarytų „taškų“ skaičius jau perkopė pusę tūkstančio. Manau, labai svarbu, kad apie nelegalias prekybos vietas praneša patys gyventojai – taip skatiname visuomenės brandą ir sąmoningumą.

Nes mes visi esame atsakingi už tai, kad Lietuvoje vaikai skęsta šuliniuose, miršta nuo savo motinų rankų, praranda sveikatą net nespėję užaugti ir nepatyrę šio gyvenimo džiaugsmo. Tai dar vieni žiaurūs socialinės atskirties ir skurdo, dešimtmečius besitęsusios bedarbystės kaimuose nasrai – dar viena slibino galva, apie kurią nėra taip patogu kalbėti ir visiškai nežavinga prieš ją kovoti.

Ir šios slibino galvos nenudobsi nei surinkęs parašus, nei priėmęs kelis naujus įstatymus. Reikalingas ilgas, nuoseklus, kruopštus, ne vienos Seimo kadencijos trukmę viršijantis darbas.

Tai ilga kova. Bet neišvengiama. Nes nukirtus lengviausiai prieinamą galvą slibinas vis tiek bus gyvas. Nes, kaip pasakytų broliai Liūtaširdžiai, yra tokių dalykų, kuriuos reikia daryti, nors tai ir yra pavojinga.